O viskas prasidėjo nuo to, kad prieš keletą metų namo parsinešiau pirmąją keksiukų kepimo formą. Pabandžiau – nieko sudėtingo, o jų žavingas mažumas ir neišpasakytas grožis (kai labai pasistengi) gali papirkti net ir nemėgstančius pyragaičių valgytojus. Tada kepiau juos kol mano mylimiausias Jonas ėmė burbėti, kad jam patiktų ir kitokie saldumynai 🙂 Ilgainiui ant mano šaldytuvo atsirado „Beatos kepinių knyga”, kuri savotiškai primokė, kad iš to mažo paprasto pyragiuko galima padaryti tikrą šventės karalių, jeigu tik moki įmantriai užraityti kremą ant jo viršūnės. O kaip išmokt, jei nesimokai?

Taigi dabar, kai pagaliau spėjau apšilti kojas savo naujoj virtuvėj, nusprendžiau imtis tikros „keksiukininkystės”. Kad būtų įdomiau, te viską apjungia įmantrus žodis PROJEKTAS: „52 savaitės – 52 keksiukų istorijos” (juk visi rimti kūrėjai – pavyzdžiui, mano „fotochudožnikas” (kaip diplomuota lituanistė, privalau uždėt čia kabutes) Jonas – savo darbus sieja CIKLUOSE, RINKINIUOSE ir PROJEKTUOSE)…

Taigi, teprasideda metus truksiantis keksiukų kepimo maratonas! Tikslas ne toks jau ir kuklus: kiekvieną savaitę išbandyti po naują receptą, išmokti įmantrių dekoravimo būdų, viską nufotografuoti, detaliai aprašyti gamybos procesą, sėkmes, nesėkmes ir galiausiai pasaldinti jūsų, mano konditerinių išbandymų stebėtojai, gyvenimus 🙂

Palinkėkit man sėkmės ir kantrybės!