Išdidžiai pristatau antrosios istorijos dalyvius – cukinijų keksiukus! Jeigu geltonieji citrinukai mano kepinių tvarkaraštyje buvo suplanuoti jau seniai, tai šie gražuoliai į jį buvo atvesti įvairiausių tinkamų aplinkybių.

Pradėti reikėtų nuo to, kad pirmąkart su šiuo puikiu puriu keksu teko susipažinti dar 2012 m. pradžioje (o gal 2011 m. pačioj pabaigoj?), kuomet aš, mano Jonas ir dar draugė Rasa su palyda visi kartu keliavom į Vokietiją pasitikti Naujų metų. Tąkart ne vieną valandą trindami autobuso sėdynes pamažu tuštinom maisto atsargas ir Rasa mus vaišino savos gamybos keksais. Kadangi skonis įsiminė ilgam, o mano anytos darže jau užderėjo pirmosios cukinijos, nusprendžiau ilgai nelaukti ir pati tokių prisikepti.

Su Rasa sutarėm, kad jeigu jau jos receptą naudosiu rašydama keksiukų istorijas, šitie gražuoliai turės būtent jos vardą. Taigi, jeigu kas sugalvosit tokius išbandyti, prašom juos taip ir vadinti – Rasos keksiukai su cukinijomis. Susitarėm? 🙂

Šįkart kepiau iš karto kelių skonių pyragiukus, mat kai ragautojų-degustatorių netrūksta, tas skaičius 12 skamba labai jau menkai 🙂 O mes – žmonės saldumynus tikrai mėgstantys! Kaip ir aną kartą neišsiverčiau be savo puikiosios pagalbininkės Kristinos, kuri rūpestingai priplakė kiaušinių ir pritarkavo cukinijų 🙂

Taigi iš pradžių užsiėmėm rudųjų gamyba. Kadangi dar turėjom vyšnių, tai išėjo super prašmatnūs, drėgni, sodraus skonio, kvapo ir spalvos šokoladiniai keksiukai. Čia pateikiu receptą tokį, kaip man draugė Rasa surašė Facebookan:

Šokoladinis cukinijų keksas
1 puodelis miltų,
1/2 puod. kakavos
1/4 a. š. druskos
1/2 a. š. cinamono
1 a. š sodos
1/4 a. š. kepimo miltelių

1/2 puod. aliejaus
1 puod. cukraus
2 kiaušiniai
1 a. š. vanilinio cukraus
1 1/2 puod. tarkuotos cukinijos
3/4 šokolado

Kad viskas būtų konkrečiau išsiaiškinau, jog Rasos puodelis savyje talpina lygiai 200 ml. Šiaip turiu pripažinti, kad daug labiau mėgstu receptus, kur kiekiai nurodyti gramais. Juk daug paprasčiau naudotis svarstyklėm, nei nuolat viską matuoti tas puodeliais ar specialiu indu, kur sužymėti mililitrai… Na, bent jau man tai tikrai, todėl kitą kartą stengsiuos receptus konvertuoti. Ir dėl savęs, ir dėl jūsų 🙂

O toliau gaminimo eiga labai paprasta. Reikia sumaišyti visus pirmos pastraipos produktus, sudėti į jau sumaišytus antros pastraipos produktus, viską dar kartą gerai pramakaluoti ir kepti. Kadangi aš didelio kekso nedariau, tai į kiekvieną savo mažytį pyragiuką vyšnių ir gabalėlį šokolado įguldžiau atskirai. Kai keksiukai kepė, tešla pakilo ir visas įdaras gražiai pasislėpė jų viduje.

Turiu prisipažinti, kad šiek tiek nusižengiau Rasos receptui ir niekur nedėjau sodos, bet padidinau kepimo miltelių kiekį. Kažkaip nuo ankstyvosios savo konditerininkytės nesu pratusi naudoti sodą, kaip kėlimo priemonę, todėl nusprendžiau jos visai atsisakyti. Ir tik vėliau, kai jau tešlą supilstėm į popierinius sijonėlius, mano pagalbininkė Kristina užsiminė, kad soda, pasirodo, sustiprina šokolado skonį!!! Nu ir kas galėjo pagalvoti? M? Jau anksčiau amerikietiškoj kulinarijos knygoje buvau užtikusi, kad šokolado skonį paintensyvina trinta virtų burokėlių masė (ir tikrai, receptas išbandytas ir pasiteisino!!!), bet va, kad ir soda šitaip sugeba, tikrai nežinojau. Ką gi, kepdami neužmirškit jos įmaišyti – gal tada jūsiškiai keksiukai bus dar labiau šokoladiškesni? 🙂 Man ir be sodos jie buvo tiesiog fantastiški!

Baltiems pyragiukams receptas iš esmės toks pat, tik be kakavos, šokolado ir cinamono, dar reikia šiek tiek pakoreguoti kai kurias proporcijas: dėti 1,5 puod. miltų ir 1 puod. cukinijų. Kadangi kepimo išvakarėse mano šaldytuve atsirado nemenkas indukas juodųjų serbentų, po 5-6 įbėrėm į kiekvieną keksiuką dar prieš pradedant kepti. Rezultatas – purūs, geltoni ir su serbentiška rūgštele pyragiukai. Man ir tokio produktų kiekio išėjo 13 gražiai pakilusių keksiukų, o iš šokoladinės tešlos iškepėm visus 18, tik šiek tiek mažesnių.

Na ir galiausiai reiktų tarti keletą žodžių apie kremą, kurį su Kristina užtupdėm ant viršūnėlių. Šiaip jau turiu pripažinti, kad skanaus ir puikaus iš savęs daikto visai nebūtina apkrauti papildomais skoniais, bet kadangi iki sesės vestuvių reikia atrasti tinkamiausią kremo variantą puošybai, o plius dar išlavinti ranką ir akį pyragiukus gražinant, šį kartą pirmą kartą gaminau sviestinį kremą. Jo receptą nusižiūrėjau iš keleto virtuvės šefų per Youtube. Kai žiūri, atrodo viskas paprasta kaip dvi kapeikos – imi minkšto sviesto, cukraus pudros, šiek tiek pieno, kvapų, viską suverti į dubenį ir maišai, maišai, kol išeina vientisas purus gelsvas kremas. Bet iš tikrųjų ne viskas taip paprasta. Savąjį kremą maišiau kol pradėjo kaisti mikseris, o cukraus pudra tam papurusiam svieste nė nekėtino tirpti! Galiausiai taip ir liko mano kremas su tokiu „smėliuku“, girgždančiu tarp dantų… 🙂 Bet paprasti neponiški valgytojai vis tiek viską suvalgė, net ausys lapsėjo 🙂 Gal yra kažkokia speciali pudra tiems kremams?.. Reiks dar apie tai daugiau paskaitinėti. Žinau tik viena, kad kaži ar vėl gaminsiu šitą kremą, nes: 1) jis visiškai nemėgsta šilumos ir mums su Kristina teko iškraustyti pusę mano šaldytuvo, kad pyragiukai gražūs sulauktų fotosesijos pradžios; 2) sviestinis kremas, kaip bebūtų, tikrai nėra iš tų kremų, kurie padėtų dailiai įsisprausti į gražią suknelę… 🙂

Trumpas apibendrinimas: ir vieni, ir kiti keksiukai – tiesiog puikūs, purūs, minkšti ir paperka savo drėgnumu. Tinka bet kokios uogos ir aišku šokoladas, kremas – tikrai nebūtinas, nors gražumo jiems tikrai suteikia. Vyrams valgytojams labiau patiko rudi, moterims – balti keksiukai. Gaminimo trukmė – tikriausiai kaip visų tokių pyragiukų: kokios 20-25 min tešlai sumaišyti ir 20 min kepimui. Sunaikinimo trukmė priklauso nuo valgytojų-ragautojų skaičiaus, nors pas mus kažkaip nepaisant visko tokie dalykai ilgai neužsibūna… 🙂

Viskas, pavarvinkit seilę į Jono nuotraukas, maž sugundys!