Keksiukų istorijos jau beveik pasiekė savo pusiaukelę, tad atsižvelgdama į kai kurių skaitytojų (neminėsiu Rimos ir Jolitos vardų) raginimus, 22 savaitę ryžausi paįvairinti jas pikantiško skonio kepiniais. Tokiais ūkiškais, su mėsa!

Receptą gana seniai aptikau „Baltoje lėkštėje“ ir vis laukiau tinkamiausios progos jam išbandyti. O kada kepti kažką panašaus, jeigu ne po kelių pyragų ir keksiukų partijos per vieną savaitę? 🙂 Kai vyras pradėjo kviekšti, kad jam nuo cukraus jau išsiplėtė akys, supratau, laukti nebegalima.

Taigi, 10 – 12 nesaldžių keksiukų iškepti reikia (pateikiu po keleto bandymų patobulintą receptą):

140 g miltų
1 kiaušinio
1 šaukštelio kepimo miltelių
180 ml pieno
80 g fermentinio sūrio
120 g jūsų mėgstamos dešros
Mažų pomidoriukų (jeigu norisi)
Mairūno, baziliko, raudonėlio (taip pat, jeigu norisi)

Nepamenu, kada buvo taip paprasta sumaišyti keksiukų tešlą! Kiaušinį šiek tiek paplakite, įpilkite pieno. Miltus persijokite su kepimo milteliais ir sumaišykite su skystais produktais. Įdėkite tarkuotą fermentinį sūrį, kubeliais pjaustytą dešrą, žolelių. Tešlą supilstykite į formeles, uždėkite keletą pomidoriuko puselių ir kepkite 200 laipsnių karštumo orkaitėje apie 20 min.

Jeigu kepsite tefloninėje kepimo skardoje, prieš tai kiekvieną duobutę patepkite aliejumi ir pabarstykite miltais. Prie popierinių sijonėlių tešla tikrai prilips, juk joje nėra riebalų, o ir išsilydęs sūris reikalų tikrai nepagerins. Silikoninių formelių privalumas tas, kad prie jų niekada niekas nelimpa, tad pasirinkite, kurios labiau prie širdies.

Mano keksiukai kepdami gražiai išsipūtė, bet vėsdami ėmė ir susileido. Ot! Laimei, skoniui jų nei grožiui tokia nesėkmė nepakenkė ir jau kitą vakarą po gausaus degustatorių desanto jų neliko 🙂

Keksiukų skonis priminė mažytes picas, todėl tikrai žinau, kad vasarą prieš iškylas ir festivalius gamtoje jie bus gana einami 🙂 Kaip bebūtų, man keksas turi būti su cukrum, uogiene ar kremu, todėl kitai savaitei vėl sumąsčiau kai ką derestiško 🙂